..

Forever alone.jp

Nesupraskit neteisingai, Japonijoj yra daug puikių dalykų - hosteliai su IPv6, Uniqlo, vending machines, parduodantys triusikus, tie 320 km/h traukiniai, McDonaldai su rūkyklom, biblioteka 49-am aukšte su tokiu wifi, kad reikia prilaikyt kelnes ką nors downloadinant, Kyoto pats savaime, etc. etc. Čia be išimčių labai skanu valgyt (netgi pietūs iš dėžutės vietiniam Ikiuke traukia iki “Cozy” lygio), tobulas viešasis transportas, pardavėjai turi grąžos iš bet kurio banknoto, ir vis dar kaskart susigraudinu šikdamas ant pašildomos klozeto sėdynės.

Bet ochtuvelnias kaip čia sunku rast draugų ir pažįstamų :/

It’s not for the lack of trying. Šiuo klausimu paėmiau visą perimetrą: ėjau į Starbucksus, japonų barus, užsieniečių barus, naktinius klubus, Meetup.com eventus, bėgimo treniruotes, bėgimo rungtynes, pub crawlus, bandžiau Tinderį, speed datingus, hostelių kabokus ir kur tikrai ne. Pramušiau asmeninį dugną nuvarydamas į Couchsurfingo eventą - su penkiais ryžikais (iš kurių vienas buvo dar ir su dreadlockais) apžiūrinėjom Mt Fuji. Netgi buvau nuogalių pirty - dukart! Jeigu geopolitikos diskusijos nuogom birkom nesuartina bachūrų, tai aš nežinau tada kas tai padaro.

Ir šitiek prasidraskius interakcijos būna vien tiktai sekančios: japonai arba su tavim pasidaro fotkę ir neša muilą (“selfie and GTFO”), arba pasidaro nemokamą anglų kalbos speakingo pamokėlę (“my favourite fruits are apples, oranges and pears”), arba labai dirbtinai palaiko pokalbį (“aha, ir kas ten toliau buvo?”) ir laukia kol pats pirmas pasiduosi. Užsieniečiai - tie reti, kurie be manga knygelės rankose ir ausinių ausyse - dažniausiai shyina away arba pradeda monologu varyt kokį šūdą.

Paprastai tokiu atveju (atmetus tai, kad čia yra uždara tauta) aš pulčiau kaltinti save. Gal per daug įkyrus? Per mažai? Slaviškų bruožų kirpimas gal juos gąsdina? Neįdomus? Neadekvačiai nusiskutęs? Laikysena neįtikina? Kostiumą palikau namie? Vis dėlto, prisimenu, kaip man Tailande sekėsi visiškai kitaip. Aišku, Astros pagalba turėjau stiprų socialinį headstartą, bet ir po to be Astros afigienai korta ėjo - valgėm, gėrėm ir žvengėm su:

  • malajiete iš Singapūro, Nestle chief of marketing (kuri po to mane išfriendino velniop, nes buvau IDF fanas feisbuke);
  • thai mergička iš Chiang Mai, ta iš kačių kavinės, kuri man tebesiunčia selfius ir angliškus pun bajerius;
  • brazile, užmetusia, kad “in Brazil, sex is sport” (suvarčiau atgal, kad “in Lithuania, masturbation is sport”);
  • irakiečiu, kurio susižavėjęs uodais ir parinasi, kad dėl religijos Bagdade negali publikuot mokslinių straipsnių apie jų evoliuciją;
  • graike, užsiknisusia nuo “pls pay denbts” bajerio;
  • besaikį gėrimą į besaikį “Red Bull” iškeitusiu kiwiu;
  • ir dar krūva visokių čiudakų.

O ką Japonijoj? Šūdą Japonijoj :(

Tai kas kaltas, jeigu ne aš? Aš jums pasakysiu, kas:

Nerdai.

Nerdai. Nerdai. Nerdų čia dachuja. Aš ne tiek apie vietinius otaku nerdus, žiūrinčius anime naktimis, bet importinius, US-UK-EU-AU nerdus, kurie tuoj čia pradės varyt charteriniais reisais. Nerdai čia iš pradžių gal atvažiuoja pasightseeint ar pažiūrėt į fetišines mergas, bet vėliau randa būtų pasilikti, nes Japonija yra puiki vieta nerdui tarpti - OSD čia yra ne liga, o teisė, visi facilities yra optimizuoti vienam žmogui, japonai tave toleruos koks tu bebūtum (nes tu gaijinas), o mama, kuri retkarčiais pasako “tai išeik, Romai, pažaist į lauką su draugais”, palikta už 8000 km.

Japonija yra kaip tik tas kraštas, kur reikia važiuoti, kai nori būti paliktas vienas, dėl to čia nerdų ir priviso - vienišų, babkių truputį pasitaupiusių nerdų, hosteliuose kapojančių “League of Legends”; nerdų su jų fat chick girlfriends (pastarosios net baksnoja nerdą reikalaudamos dėmesio, bet sorry, nerdas įnikęs į telefą dabar, woman please wait); japonus anglų kalbos bemokančių vegano-nerdų - jiems rekomenduočiau savaitės trukmės stovyklą pas mano carnivore tetą, bent jau pasivytų sveiką KMI; mergų travel-nerdų, kurios įspūdžius iš kelionės Transsibirsku atpasakoja kaip “hmm, well, that was kinda nice, I’d say I did like it I guess”; ir dar puokštės visokių kitokių nerdų kategorijų.

Man tie nerdai nemaišytų, bet man atrodo, kad jie supiso visą užsieniečių įvaizdį Japonijoj. Japonams gal ir būtų įdomu kas čia per veikėjas atvažiavo pasižvalgyti, bet ši nerdų krizė pasiekė tokį lygį, kad jeigu esi užsienietis, ir dar neduokdieve ilgas kūdas + su ačkarikais, tai tau čia nebegalioja nenerdo prezumpcija - esi nerdas tol, kol neįrodai priešingai. Kol neįrodei socialinio adekvatumo (ko aš dar nežinau kaip padaryti), tau tyliai klijuojama mėmės etiketė, ir tada “selfie and GTFO” is all you can get. Nerdai overtakina visas kitas imigrantų kategorijas - finansistus su kostiumais ir sieniniais laikrodžiais ant rankų, nūdnus rusų turistus, pusgirčius australų jocksus ir kt. - santykiu 1/3, todėl nabagai japonai turbūt galvoja, kad gal visi vakariečiai yra nerdai by default.

Aš save laikau self-hating nerdu ir beveik dešimt metų bėgu nuo to stereotipo - studinau žurfake, mokausi kaip gražiau apsikirpt, išmečiau Skaitovų Klubo akinius ir juos pakeičiau į Wannabe Reklamščiko rėmelius, turiu The Notorious B.I.G. maikę, su šaknim išsiroviau įprotį taisyt žmones, kai jie man ką nors pasakodami pamini neteisingus faktus, valau batus, isteriškai skutuosi, kad niekas neprikištų neckbeardo, stengiuosi rišt su Redditu, blet, net nubėgau maratoną. Ir va, po visų šitų kryžiaus kelių pakliuvau į tokį nerd pride paradą, kad karoče naxui bybydėjau, tuoj pats užsirašysiu šauktiniu per Elektroninius valdžios vartus, kad mane skubos tvarka repatrijuotų tiesiai į Ruklą :(((.

Fucking nerds.

(Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad čia sutikau keletą puikių žmonių - Rachel, mikrobiologę iš Stanfordo, googlerį Igną, keletą įdomių finance industry suitsų vienam bare ne pagal kišenę, ir krūvą kiwių vienam Kyoto kaboke, kurie mane labai suprato ir su kuriais neblogai pridrožėm absento. Dar ne viskas prarasta, nepasiduodu, turiu daug vilčių dėl Okinawos, nes ten daug US military bazių, taigi ir amerikosų.)