Nekrologas Kunigaikščiui

2012 m. vasara, žurfako bakalaurinių gynimų diena. Be dešimt dvylika, sėdžiu Pilies g. kofeine, paskubom ryju didelį americano, šalta as a motherfucker, biškį dvejinasi, už 10 minučių eisiu uždarinėt vienaip ar kitaip nusisekusių penkių metų trukmės studijų.

Iki tol nemiegojau jaučiu kokias pusantros paros, ir ne todėl, kad būčiau visą tą laiką labai užsiėmęs ar supanikavęs - ne, žiūrėjau “The Wire” ir per pertraukėles pamažu lipdžiau bakalaurinio powerpointą. Pradžioje čilaksinęs rijau serialą ir tyliai džiaugiausi, kad akademiniai reikalai štai ims ir pasibaigs tuojau pat ant valandų, bet galų gale atėjo naktis, Ina mane kartu su visu laptopu išgrūdo į mūsų tuometinę 3 m2 virtuvėlę, ir man galiausiai atėjo savirefleksija apie tai, kokį gaidį aš turėsiu eit apginti rytoj per pietus.

Mano powerpoint game yra visai strong, moku deramai svaigt ir sklaidytis, neapšeriu visų bullet pointsais, paprastai netgi visai žinau apie ką šneku, taikliai derinu baubimą ir dėstymą patylomis, taigi beveik visada gettinu savo pointą across. Bet tąnakt kažkaip išskydo visas mandrumas, pradėjau drožt kažkokius aukštus academese sakinius į tą savo PPT, įdėjau kažkokį obuolius ir apelsinus lyginantį grafiką, nieko nesakančią lentelę here, dviejų paragrafų citatą Times New Roman 12 pt there, apskritai trūko tik WordArtu gale pridėt “Ačiū už dėmesį!!!” paskutinėj skaidrėj.

Haidas manyje sakė “px sueis”, bet Džekilas į vieną sudėjo tai, kad bakalaurinis yra gaidys, ergo prezentacija irgi yra gaidys, keturi metų trukmės performancas žurfake turbūt nelems to, kad Valiuko pavarde pavadins kurią nors auditoriją, gynimuose po paros trukmės serialo atrodysiu kaip tiesiai iš 3 VPK areštinės užsukęs persirengti ir dantų išsivalyti, litų nėra, ateitis unclear, ir plius dar mano virtuvė 3 m2 dydžio.

Užplūdo rankų nuleidimas, užsidėjau ant torrentų siųst dar vieną sezoną serialo, prakrapščiau trečią bomžpaką, pasidariau 0,5 l kavos, užsidėjau striukę, su viskuo išėjau į balkoną, užsidėjau serialą ir vienu metu sutaškiau bomžpaką, kavą ir kokias dešimt “Kent” rudo.

Atėjo rytas. Man nihilizmas level 1000, bet aš jau nuo antro kurso pratęs apsilochinti, pas mane “nemoku, tai neisiu į egzaminą” nebūdavo - dakopipeistinau į prezentaciją dar keletą slaidų, ant galo berods įpisau tą “Ačiū už dėmesį!!!”, susiradau tamsesnę rubašką ir išėjau gint to savo farso.

Jau prie VTDK Kalinausko g. (t.y. nuėjus šimtą metrų) pradėjo biškį vaidentis, kažkokie šešėliai lįst, galvoju FML, bet ne, ne pirmas kartas, tuoj pramuš grynas oras ir bus OK. Šiaip ne taip autopilotu priėjau Pilies g. ir supratau, kad shit is fucked, toks negaliu nueit, reikia dar kavos paskutinį ant greičio išgerti.

Tai ir sėdžiu Pilies g. kofeine, geriu americano, drebu, dvejinasi, bakas šūdas, PPT šūdas, liežuvis nusiplikytas, už kelių minučių reiks eit gėdintis, širdis permušinėja, viskas blogai. Bet vienu momentu nutyla mano vidinis savimyliškas vienturčio monologas, iš aplinkinio triukšmo pradedu atskirt pavienius balsus, pradedu dairytis. Žiūriu - kairėj prie manęs stovi Kunigaikštis su trim mažvaikiais.

Kunigaikštis varo savo įprastine vaga, mažvaikiai, tokie tipiniai trylikamečiai Salomėjkės rich kids šunsnukiukai, žvengia iš Kunigaikščio, bando lengvai paišsipisinėt, net puslankiu jį apsupa - panašiai kaip mokyklos klasėj, kur du septintokai šnekina darbų mokytoją, o trečias paslapčia chariokina jam ant švarko nugaros; viskas vyksta gana nemandagiai, nors ir daugmaž pagarbiai. Bet staiga Kunigaikštis persimaino, labai surimtėja, išsitraukia iš terbos knygą “Patriotiniai eilėraščiai” (ar panašiai), paspjaudo pirštus, atverčia puslapį, įduoda nagliausiam malaletkai ir liepia: “Aš noriu, kad tu man šitą garsiai paskaitytum.” Visi trys malaletkos iškart nusiramina, nebesivaipo, ištraukia rankas iš kišenių, o nagliausias pasitempia ir skaito:

Su Nemunu

Pateka saulė.

Su Nemunu

Leidžias toli.

*

Prie Nemuno

Mano pasaulis,

Prie Nemuno

Mano šalis.

*

Su Nemunu

Ašarą plovėm,

Su Nemunu

Griovėm stabus.

*

Prie Nemuno

Buvom senovėj

Ir būsim,

Kol Nemunas bus.

*

Su Nemunu

Žemėn įaugom.

Įleidom galingas

Šaknis.

*

Ir motinos

Lopšį kol saugos –

Iš čia

Neišdegins ugnis.

*

Su Nemunu

Pateka saulė.

Linguoja lopšinė

Laisva.

*

Prie Nemuno

Mano pasaulis –

Gimtoji šalis

LIETUVA.

(Paulius Širvys. Su Nemunu)

Mano mind = blown, pabaigiu kavą, išmetu puoduką, kostmose (sic) nueinu į gynimus, paginu biškį, gaunu 7, išeinu, prabėga mėnuo, pasiimu diplomą, nusiskanuoju, užseivinu Dropboxe, originalą padedu į seifą, į diplomą per tris metus taip ir nepažiūriu, bet šitą istoriją vis dar prisimenu ir kam nors papasakoju.